Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras

DAIVOS ŠEŠKAUSKAITĖ FOTOGRAFIJOS, TAPYBOS DARBŲ PARODOS „LIETUVIŠKOS APEIGOS IR SIMBOLIAI“ ATIDARYMAS

Kovo 01 d. 11.30 val. Daivos Šeškauskaitės fotografijos, tapybos darbų parodos “ Lietuviškos apeigos ir simboliai“ atidarymas. Paroda vyks kovo 01- 31 d.

dr. Daiva Šeškauskaitė

Etnologijos mokslų daktarė, muzikantė, liaudies dainų atlikėja, renginių organizatorė, lektorė.

Muzikantė. Dainuoja ir groja savo sukurtas dainas ir lietuvių liaudies dainas bei lietuvių liaudies instrumentinę muziką. Daiva yra atlikusi dainas ir muziką 1000 koncertų. Daivos internetinė svetainė www.daivaseskauskaite.ltwww.pakartot.lt.

Koncertai įvairiose šalyse: Europoje, Pietų Amerikoje, Azijoje. Organizuoja senoviškas vestuves, mergvakarius, vardynas, krikštynas, įvairias šventes, groja kanklėmis, kitais lietuvių liaudies instrumentais ir gieda senoviškas giesmes per laidotuves.

Mokslo sritys: etnologija, antropologija, etnomuzikologija, turizmas, laisvalaikio                 organizavimas,                       etnobiologija.       Parašiusi             monografijas

„Erotika tautosakoje“ (http://kruenta.lt/), „Sutartinės – senovės apeiginės giesmės“,             sudariusi                   knygas       „Praviršulis“,                   „Sargelių    pasakojimai“,

„Patrauklios kaimo aplinkos išsaugojimas ir formavimas“. Paskaitų ciklai: Rekreacija ir laisvalaikio organizavimas, Baltų religija ir mitologija, Etnologija, Etnobiologija, Etninė kultūra ir tradicijos.

Kauno Vytauto Didžiojo universitetas. Humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Sutartinės apeiginiame kontekste“.

Apdovanojimai: G. Petkevičaitės Bitės medalis. Algirdo Brazausko raštas.

PARODOS PRISTATYMAS

Daivos Šeškauskaitės – Skalsos fotografijos, tapybos paroda „Lietuviškos apeigos ir simboliai”

 

Skalsa senovės lietuvių mitologijoje – gausos, palaimos, pilnatvės sąvoka

Daivos Šeškauskaitės – Skalsos kūrybos retrospektyva skiriama lietuviškoms apeigoms ir simboliams. Dainų atlikėja, muzikantė, lektorė, apeigų vedėja ir organizatorė, etnologė, etlobotanikė, etnomuzikologė, tautinių tradicijų puoselėtoja, rašytoja, mokslininkė, parašiusi 2 monografijas – įvaldžiusi plunksną, garbindama gamtą, apeigų vaizdus įamžino fotografijose, piešiniuose. Asmeninėje fotografijos, tapybos parodoje „Lietuviškos apeigos ir simboliai” pristatomi 30 autorės fotografijos ir tapybos darbai. Fotografijose atsispindi sustabdyta lietuvių apeigų akimirka, kai vyksta iškilmingas veiksmas. Apeiga nukelia į pakylėtą būseną, kurioje žmogus jaučiasi gamtos dalimi. Darbuose atsispindi etnografinių vietovių paveldas, prasmingų apeigų epizodai, detalės, aizduojamos mitologinės lietuvių apeigos bei apibūdinami lietuvių tautosakoje naudojami simboliai ir jų reikšmė.

Piešiniai yra autostereogramos, skirtos sukurti erdvinę iliustraciją iš trimačio (3D) ar iš dvimačio vaizdo ar simbolio. Fokusuojant, žvairuojant akis pasimato erdvinis vaizdas ar simbolis piešinyje. Piešiniuose pavaizduoti simboliai, visais laikais vaidinę didžiulį vaidmenį protėvio, gyvenusio gamtoje ir šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Darbuose įkūnijama idėja pasidžiaugti tuo, ką turime, tai, ką duoda gamta, geras žodis, miela daina, tai, kas mūsų gyvenime prasminga, kilnu, amžina.

Daiva Šeškauskaitė tyrinėjo meilės, erotiškumo simboliką, surinkusi medžiagą iš tautosakos, mitologijos kūrinių, kalbos pavyzdžių, lauko tyrimų. Archetipiniai simboliai, jų analizavimas mitiniame, tautosakiniame, žmogaus atsiradimo kontekste, leido suprasti iš amžių glūdumos paveldėtą pasaulėžiūrą. Kiekvienas simbolis perteikė sąvoką, jos supratimą ir traktuotę. Archetipiniai simboliai – tai atskiri vienetai, pristatantys vienokius ar kitokius tautosakoje minimus vaizdus. Tai augalai, vabzdžiai, paukščiai, žvėrys, mitinės būtybės, daiktai, atskiros mitinės realijos, kūno dalys, gamtos reiškiniai. Daugiaprasmė simbolika – kultūrinės pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, mentalinės kontempliacijos dalis. Žmogaus vidinis pasaulis išreiškiamas simboliais, gestais ir juos svarbu pažinti, suprasti. Neišaiškinus simbolių laikui bėgant jie užmirštami. Piešiniuose ir fotografijose simbolių kalba išreiškiama tikėjimų, liaudies magijos, religingumo, kultūrų sąveikos, etnokultūrinio tapatumo raktas – sakralaus grožio pajautimas.

paroda buvo įkvėpta mūsų lietuvių liaudies pasaulėžiūros, pasaulėjautos, mitologijos gilumo, papročių, tradicijų perdavimo iš kartos į kartą. Tai, ką paliko mūsų ainiai, protėviai, bočiai, tuoj bus užmiršta arba jau užmiršta. Taip laimė lemia kaip senovėje sakydavo žmonės, kad mano pareiga visa tai perduoti. Tradicijos nyksta, jei jos nepuoselėjamos. Simboliai yra daugiareikšmiai, visame pasaulyje yra panašūs. Mūsų tauta simboliuose, apyvokos daiktuose, tradicijose išlaikė nepaprastumą. Mes visur ir visada galime būti pasaulio žmogumi, bet būti lietuviu? Ar sugebame papasakoti ką žinome apie mitologiją, kiek žinome pasakų, kokie buvo mūsų dievai, koks simbolis ką reiškia? Ar dažnai atliekamos lietuviškos naminės vestuvės, kada atsisveikinama su gimine, namais, paprašoma tėvų palaimos, nupinami vainikai jauniesiems, išlydima, kuriose dalyvauja piršlys ir svočia kaip pagrindiniai paprotinės teisės veikėjai. Domėtis savo kultūra – tai mūsų, po visą pasaulį išsibarsčiusių žmonių išlikimas. Tik taip esame ir būsime įdomūs pasauliui, tik taip perduosime svarbią žinią apie save. Ir nesvarbu, ar esame lietuvis, ar kitatautis, jei yra noras prisiliesti prie mums protėvių perduotos informacijos, tai ją skleiskime ir dalinkime. Taip puoselėsime savo dvasią ir sielą.

Šiuo metu gyvename globaliame gyvenime, kur skubėjimas yra įprastas dalykas. Niekas neturi laiko. Įdomu, išvažiuojantys į mišką, šventą vietą ar atostogauti dažnai pasako: taip buvo gerai, lyg laikas sustojo. Mūsų protėviai gyveno gan įtemptą gyvenimą – reikėjo ginti šalį, apsaugoti šeimą, gentį, užauginti sūnų. Žodis laikas buvo vadinamas oras, tarsi laikas tvyrojo ore. Taip mūsų protėviai suprato laiko sąvoką čia ir visada: šiandien, vakar, senovėje įvykiai vyko dabar arba ateityje.

Šiuolaikiniame ar senovės pasaulyje gyvenimo esmė ir prasmė išlieka ta pati: sukurti ir mylėti šeimą, susilaukti palikuonių, perduoti savo sukurto pasaulio vaizdinius ir idėjas, pasodinti medį.

Ąžuolas – šventumo, tvirtybės, galingumo, jėgos, narsumo simbolis įaugęs į mūsų kraują, perduotas kaip pagarbos vertas medis. Nors niekas mūsų nemokino, taip yra savaime.

Ir manau, kiekvienas gamtos žmogus ar save gerbiantis lietuvis ar norintis juo būti pasodintų ąžuolą, sužinotų savasties simbolį – būti stipriu, galingu, save gerbiančiu piliečiu. Kokios ąžuolų giraitės žaliuotų Lietuvoje?

Laikas 11:30h
Data 2020 03 01
Adresas Paberžė, Gudžiūnų sen., Kėdainių raj.
Verslas