Paroda Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje: Rasa Vasilevičiūtė – tapybos tušu paroda „PAJAUTOS“, Mindaugas Baltuška – grafikos paroda „KOSMOSO DULKĖS“, Kristina Viršilaitė – grafikos paroda „ĮSIKLAUSYMAS“, Agnė Naunikaitė – grafikos paroda „IŠNYKSTANTYS“
Rasa Vasilevičiūtė
Tapybos tušu paroda „PAJAUTOS“
Parodoje pristatomi darbai, atlikti japonišku sausu tušu ant plono ryžinio popieriaus. Tapyba tušu – sumi-e technika, atsirado Kinijoje. XIV a. nukeliavo į Japoniją ir paplito kitose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Korėja ir Vietnamas. Rasa Vasilevičiūtė šios technikos 2009–2014 m. mokėsi menininkės Dalios Dokšaitės kaligrafijos ir tapybos tušu studijoje „Tušo kelias“, dalyvavo parodose. Sumi-e – tai ne vien tapyba tušu, ji labai glaudžiai yra susijusi su filosofija bei religija. Ši netradicinė Lietuvoje technika reikalauja susikaupimo, kantrybės, o įgudimas ateina tik ilgai praktikuojantis ir lavinant ranką.
Parodoje „Pajautos“ eksponuojamuose darbuose – trapūs grakštūs žolynai, lyg išnyrantys pavasarį iš po tirpstančio sniego. Tokie tikroviški, kad nesunkiai galima atpažinti lietuviškus augalus: šermukšnį, smilgas, viksvas, kiečius. Darbai kupini paprastumo ir lengvumo, tačiau technika nėra paprasta, o priešingai – itin kaprizinga ir sudėtinga.
Dailininkė Rasa Vasilevičiūtė 1995 m. baigė Telšių taikomosios dailės aukštesniąją mokyklą, o 2000 m. – grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1998 m. surengė ne vieną asmeninę grafikos darbų, estampų, piešinių, eskizų ir tapybos tušu parodą Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Panevėžyje.
Mindaugas Baltuška
Grafikos paroda „KOSMOSO DULKĖS“
„Ir vėl patekus į vietą, kuri neturėjo nieko bendra su tuo, ką žinojau iki tol, buvo truputėlį keista. Ir vėl keista… Viską, ką tuo metu nešiojausi, saugoti nebuvo paprasta, nes vieta, kurioje buvau turėjo begalę įrankių tam, kad visa tai apkarpyti. Tuomet atrodė, jog taip turi būti… „Juk apkarpius turėtų ir saugoti būti lengviau…“ – pagalvojau. Taip begalvodamas leidau sau vienintelį tikrą ir pažįstamą dalyką karpyti. Pradžioje kirpau tik nuo kraštų, vėliau įsidrąsinau, pradėjau tiesiog smulkinti. Susmulkinus iki tiek, kad žirklių ašmenys buvo per didelės kirpti dar. Liko tik begalė dulkių ir pasaulis, kurio vėjas išnešiojo jas į vietas, kurios neegzistavo. Likau vienas su pasauliu, kuris pasirodo, tai jau buvo numatęs, ir suprasdamas mano egzistencinę nebūtį davė viską, kad galėčiau pažinimu jame susiprasti. Kito kelio, rodės, ir nebūta – išėjau.
Viskam užrašyti neužtektų begalybės laikrodžio apsisukimų aplink savo ašį… Kas yra ašis, kas yra laikrodis, o kas begalybė ir kaip visa tai gali suktis, gali pasirodyti neįmenama mįslė, bet plavinėjant pasauliu, dulkių beieškant, mįslių neįmenamumas tapo kryptimi į niekur. Tuomet labiau tikėdamas savimi, nei gyvenimu, žingsniavau.
Pirmasis žingsnis buvo naujas tikėjimu. Užteko galvoti, jog žinau, kur koją statau, kad nesudvejodamas pajudėčiau link antro. Antrasis nustebino nauju pojūčiu pėdai. Kadangi pirmas buvo aiškus iš savęs, stačiau trečią tikėdamas, jog tas paaiškins neaiškią kūno būtį. Netruko praeiti akimirka ir žingsniai prarado pagrindą. Žinojimas liko užmarštyje, o tikėjimas prarado formą. Dėl to vienintelis aiškus ir tikras, pasauliu suvokiamas atspindys tapo niekuo. Neliko nieko kita, kaip sustoti.
Ir štai. Laikrodis apsisuko begalybę kartų aplink savo ašį. Esu.
Esu taip, kaip esti kažkur kadaise išbarstytos dulkės.“
Ištrauka iš keliautojo dienoraščio.
Kristina Viršilaitė
Grafikos paroda „ĮSIKLAUSYMAS“
Kūryboje naudojama tradicinė grafikos technika: grafinis rašiklis. Tai žanras, kuris nepakenčia skubos, reikalauja daug laiko ir dėmesio.
—————
Žmogaus kūrybingumas pasireiškia nevaldomai – per nepaaiškinamą intuiciją, žinojimą nežinant ir gebėjimą, nepriklausomai nuo įgytų žinių. Eksperimentai, tyrinėjimai, bandymai atrasti savuosius įrankius kūrybinei kalbai reikšti ir kilo iš nevaldomos ir nepaaiškinamai pasireiškusios intuicijos. Taip grafika tapo sielos kalba, įrankiu – mintims, jausmams, emocijoms išreikšti. Tai tarsi bandymas sulaikyti laiką, kvėpavimą, poilsis tam tikro tikrumo pasaulyje, kuris nepaliaujamai sukelia nerimą ir abejones.
Kūryboje susiduriama su neramia siela, kuri yra diskretiškai atrandama ir atskleidžiama, suteikiant harmoningą charakterio pobūdį, pavidalus ir buvimą. Kūryboje dominuoja nuolatinė, pasikartojanti, apgalvota, nenutrūkstama linija, kaip ir dramoje, pasireiškianti daugiametė kova, vykstanti tarp mūsų artimos realios tikrovės, išreikštos kompulsyviu ženklų kartojimu ir tęstinumu. Linijų neužbaigtumas tai tarsi pauzė muzikoje, žodžiai tarp eilučių, įsiklausymas, tyla ir jos tęstinumas. Kūryboje atsirandantys „muzikiniai“ fragmentai – tai minčių, jausmų, formų ir muzikinio garso derinimo visuma, kalbančios sielos ir muzikos sąsaja. Kūryboje niekada nekalbama asmeniškai, tai temos, kurios vienija kiekvieno žmogaus likimą. Vaizdiniai ir žmogaus tyrinėjimai neapsiriboja vien manimi, manimi niekas ir nesibaigia. Kūryboje nerimas susilieja su miestu, tauta, etapu, kuriame gyvename, aklumas / šviesa ir laisvė „jau“ ar „dar ne“, kurie nesiryžta visiškai pasireikšti ir baimėje vėl viską prarasti.
Kiekvienam darbui paskirtas pavadinimas – tai noras apibrėžti minties kryptį, jausmą įkvėpimo metu, tačiau atsakymui į amžinuosius klausimus, kelias lieka atviras kiekvienam vertinančiam, neužbaigtas ir tęstinis, berėmis, paliktas interpretuoti ir jausti tiek, kiek laisvai mes visi tai galime daryti.
Agnė Naunikaitė
Grafikos paroda „IŠNYKSTANTYS“
Kolekciją, pavadintą „Išnykstantys“, sudaro dvylikos grafikos darbų ciklas. Darbuose vaizduojamos realistinės gyvūnų: lapės, gervės, lūšies, arklio figūros. Visi vaizduojami gyvūnai tarsi pavieniai elementai, iš kurių daromos kompozicijos.
Skirtingą gyvūnų pasirinkimą įtakojo noras sudaryti kuo įvairesnes kompozicijas. Formatas išlieka tas pats, tik skiriasi gyvūnų judėjimo padėtis, išraiška. Su tuo pačiu gyvūnu – sukuriamos trys skirtingos kompozicijos. Pirma kompozicija yra gana minimali. Baltame lape atsiranda gyvūnas su savo identišku atspindžiu, antrininku. Tik atspindys šiuo atveju yra blankus, šiek tiek neryškus, suteikia išnykimo įspūdį. Kažkur tolumoje atsiranda pavienės gyvūno detalės, tarkim, arklio uodega ar lūšies koja. Vienuose darbuose jos yra mažesnės, o kituose net dvigubai ar net daugiau didesnės už patį gyvūną. Antrojoje kompozicijoje fonas – sudarytas iš daugybės mažų gyvūno figūrų. Jos atsikartoja nuosekliai tiksliai, sudarydamos tarsi kokį ornamentą ar raštą. Kad raštas nebūtų monotoniškas, daromi toniniai perėjimai, sukuriama erdvės iliuzija. Ant fono atsiranda gyvūnas bei jo šviesesnis atspindys, taip pat kaip jau minėtas jo elementas. Trečiojoje kompozicijoje gyvūnas su savo atspindžiu sąveikauja tarpusavyje, jie tarsi susilieja į vieną figūrą. Išnykstančios figūros dalis rodo laikinumą, trapumą.
Visi gyvūnai pasižymi specifiniu charakteriu, kuris juos puikiai išskiria iš kitų gyvūnų. Daugumos jų veiduose galima įžvelgti laukimo baimę, nerimą. Visi jie ganėtinai pažeidžiami, besiblaškantys.
Laikinumo bei trapumo įspūdį padeda sustiprinti baltas fonas, kuris neblogai subalansuoja kompozicijos visumą. Gyvūnai tarytum vaikščioja, šuoliuoja, ilsisi, skrenda beorėje erdvėje, tuštumoje. Visa tai galima apibūdinti kaip sąstingį, akimirkos sustabdymą bei jos grąžinimą atgal kelis kartus. Taip pat sukurtą vaizdą galima apibūdinti kaip gyvūno norą bei siekį išlikti kuo ilgiau.
Žmonijos veikla pastaruoju metu taip išvystyta, kad ji tapo grėsminga gamtai, ypač gyvūnams. Mokslininkai ir tyrėjai nustatė, kad kiekvienais metais išnyksta apie 0,01 – 1% visų rūšių. Naikinantis žmogaus elgesys grasina gyvasčiai Žemėje. Jis savo veikla ir gobšumu, nesirūpinimu niekuo kitu, tik savimi paveikė natūralios gamtos procesus. Mūsų protėviai į medžioklę ėjo vedami alkio ar šalčio. Deja, šiandien, nors maisto produktai parduotuvėse tapo prieinami kiekvienam, gyvūnai ir toliau žudomi dėl prabangios mados (kailių, kaulų, plunksnų, odos), verslo, suvenyrų gamybos ir vis populiarėjančios, mano manymu, kraupios „pramogos“ – medžioklės dėl malonumo. Taip daugelis gyvūnų rūšių išnyko arba yra ant išnykimo ribos.
Šiuolaikinės dailės kūriniuose daugelis temų susiję su žmogumi bei jį supančia aplinka, iškeliamos aktualios žmogaus ir gyvosios gamtos tarpusavio santykių problemos. Dažnai vaizduojami abstraktūs ar realistiniai daiktų peizažų elementai, o gyvūnų motyvai sutinkami retai. Gyvūnų išlikimo tema mane labai domina. Tai paskatino sukurti ir dailės kūrinių kolekciją „Išnykstantys laike“.
Kolekcijoje „Išnykstantys laike“ vaizduojami realistiniai gyvūnai bei hiperbolizuoti augalų, gamtos motyvai. Šiuo darbu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į nykstančius gyvūnus bei žmogų, kuris susimąsto apie savo naikinančią įtaką viskam, kas gyva mūsų planetoje – Žemėje.
Paroda vyksta Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje
www.jmm-muziejus.lt