Adelė Dirsytė – Sibiro tremtinė ir kankinė, mokytoja, blaivininkė, moteriškumo puoselėtoja, didžiausio tiražo kada nors išleistos lietuviškos knygos – sovietiniame lageryje sukurtos maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ autorė.
Adelė Dirsytė 1909 m. balandžio 15 d. gimė ir užaugo Pramislavos vienkiemyje, Šėtos rajone. Jos tėvai – Agota ir Antanas – pamaldūs ir darbštūs ūkininkai, viso susilaukė šešių vaikų. Adelė jauniausia.Baigusi mokyklą ji įstojo į Lietuvos universitetą (VDU), dalyvavo ateitininkų veikloje, jaunų žmonių ugdyme. Veiklą tęsė ir okupacijų laikotarpiais.
1946 m. kovo 6 d. apkaltinta „antisovietinę“ veikla, nuteista dešimt metų kalėjimo Sibiro darbų lageriuose. Ten tęsė savo mokytojos ir krikščionės ugdytojos misiją nešdama viltį kartu kalėjusioms moterims, o savo maldas ir kančias aukodama Dievui už Lietuvą. Už šią veiklą žiauriai tardyta ir kankinta. Ji buvo nuolat sekama, tardoma, baudžiama, kratomi jos daiktai. Adelė organizavo religinių ir tautinių švenčių šventimą, dvasinę Komuniją, giedojimus, maldas. Lageryje, kuriame turėjo vyrauti tamsa ir nusižeminimas, tvyrojo dvasinė rezistencija. Merginos ir moterys turėjo moralinį autoritetą. Adelės paskatintos jos mokėsi eilėraščių, vokiečių ir rusų kalbų, giesmių, dainų, rengdavo literatūrinius vakarus, tautinių ir religinių švenčių paminėjimus. Tai padėjo ištverti niūrią kasdienybę.
Ilgainiui atsirado dar vienas Adelės paskatintas užsiėmimas: kurti maldas, jas užrašant ant darbo metu rasto cemento maišų popieriaus, o taigoje – ant beržo tošies. Visada reikėjo saugotis: net ir pieštukas buvo nusikaltimo požymis. Jį į darbą nešdavosi užkišusios už žieminės kepurės kaktos atlanko: prižiūrėtojai kratos metu nerasdavo. Po sunkių darbų, palindusios po gultais, kalinės perrašydavo maldas ant popieriaus, susiūdavo, iliustruodavo. 1950 metų pabaigoje Berlago skirstomajame punkte gimė pirmoji maldaknygė „Viešpatie, prikelk mano tautą“. Maldaknygė daugybę kartų buvo perrašoma, vis papildant, platinama tarp kalinių, skirstantis po kitus lagerius iškeliaudavo drauge su kalinėmis. Daug jų buvo atimta kratų metu, tačiau yra ir išlikusių.
1953 metais sukako 35 metai nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo. Šiai iškiliai datai Adelė su likimo draugėmis ruošėsi, atlikdamos religines praktikas, pasirengdamos dvasiškai. Adelė sukuria ir naują maldaknygę „Marija, gelbėki mus“.
Originalas pateko į JAV ir buvo išleistas Putnamo seserų „Ateities“ spaustuvėje 1959 m. Kunigas dr. Kęstutis Trimakas knygelę išvertė į anglų kalbą. Vėliau maldaknygė buvo verčiama į įvairias pasaulio kalbas: vokiečių, olandų, italų, ispanų, portugalų, lenkų, suomių, korėjiečių, kinų. Lietuvoje 1964 m. maldaknygė išspausdinta pogrindžio sąlygomis. Nepriklausomoje Lietuvoje 1990 m. išėjo pirmasis leidimas.
Dėl patirtų sužalojimų Adelė Dirsytė mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Kur palaidoti jos palaikai nėra žinoma.
2000 m. Kauno Arkivyskupijoje pradėta beatifikacijos byla, siekiant jos pripažinimo palaimintąja.
2019 m. A. Dirsytės tėviškėje tuometinio Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo SJ ir Šėtos parapijos klebono kun. Roberto Gedvydo Skrinsko iniciatyva pastatytas menininko Adolfo Teresiaus sukurtas koplytstulpis. Koplytstulpis žymi Adelės Disrsytės gimtojo namo vietą.
