Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vengdami sovietinių represijų iš savo gimtinių pasitraukė dešimtys tūkstančių Baltijos šalių gyventojų. Išgyvendami praradimo skausmą, gelbėdami savo gyvybes, vilkstinės šeimų traukėsi į Vakarus. Išeivijos fotografas Kazys Daugėla rašė: „Visi jie paliko namus genami baimės, kuri, kaip vagis naktį įsėlino į jų tarpą ir pasklido po visą šalį… Kai per pralaužtus vokiečių frontus Raudonoji Armija antrą kartą priartėjo prie Lietuvos, baimė vijo žmones viena kryptimi – į vakarus.“ Šie skaudūs ir dramatiški išgyvenimai yra aprašyti daugelyje atsiminimų bei grožinės literatūros tekstų, dažname iš jų yra užfiksuoti ne tik asmens, vienos šeimos, bet ir to paties likimo tautiečių išgyvenimai. Karo pabėgėliai atsidūrė Vokietijoje: čia karą laimėjusių sąjungininkų zonose buvo įkurtos stovyklos, kuriose apgyvendinti Baltijos ir Rytų Europos kraštų pabėgėliai, įvardinti niveliuojančių DP (Displaced Persons) vardu. Lietuviai save vadino išvietintaisiais, vietos netekusiais, tremtiniais, o rašytojas Pulgis Andriušis „dypukus“ kiek ironiškai įvardijo Dievo paukšteliais.
Beveik penkeri metai, praleisti Vokietijos DP stovyklose, buvo sudėtingi, tačiau čia vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas, buvo steigiamos mokyklos, veikė Pabaltijo universitetas, buvo leidžiamos knygos, gyvavo teatriniai sambūriai, dailininkai organizavo parodas. Pabaltijiečiai pirmaisiais gyvenimo svetur metais saugojo ir puoselėjo kalbą, kultūrines tradicijas, tai buvo svarbiausias tautinės tapatybinės išlaikymo išeivijoje garantas.
Unikalus Baltijos šalių išeivių gyvenimo tarpsnis yra pristatomas tarptautinėje parodoje “Praradę Tėvynę. Išeivių iš Baltijos šalių istorija. 1944-1952”. Parodos rengėjai Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas, latvių ir estų bendruomenės išeivijoje siekia pristatyti ilgą pasitraukusiųjų kelią, apimantį išvykimą iš namų, gyvenimą DP stovyklose, tolimesnės emigracijos iš Europos kelią. Parodoje kelionės ir buvimo svetur istorija yra pasakojama per konkrečios lietuvių, estų ar latvių šeimos gyvenimo svetur kelionę, per šeimų išsaugotas relikvijas: dienoraščius, dokumentus, fotografijas.
Projekto metu yra parengti du parodos variantai. Parodos angliškasis variantas „No Home To Go To: The Story of Baltic Displaced Persons“ yra eksponuojamas Balzeko lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje.