[[#ex]]

,,Paberžė – didžioji trauka“ (Kėdainiai–Minaretas–Mikalojaus Daukšos ąžuolas–Kalnaberžė–Surviliškis–Paberžė–Kėdainiai. 70 km)

  • Minaretas (yra nuoroda, galima privažiuoti kertant geležinkelį nuo S. Dariaus ir S. Girėno g.). Jis pastatytas apie 1880-uosius metus, apipintas legendomis, viena jų sako, kad E. Totlebenas pastatė jį savo mylimajai, kuri buvo musulmonų tikėjimo. Į vidų nepateksite, šį neįprastą objektą galėsite apžiūrėti tik iš išorės. Tiltuku galite pereiti į kitą pusę, pasivaikščioti po išlikusį Kėdainių dvaro parką, pasigrožėti jo dendrologine kolekcija, Dotnuvėlės užtvanka. Yra nutiesti pėsčiųjų takai.
  • M. Daukšos ąžuolas. Yra nuoroda nuo pagrindinės M. Daukšos gatvės į kairę. Važiuokite iki aikštelės, prie kurios pamatysite galiūną – Mikalojaus Daukšos ąžuolą. Sakoma, kad 23 m aukščio ir 1,70 m skersmens ąžuolą pasodino lietuvių raštijos pradininkas Mikalojus Daukša, gimęs Babėnuose apie 1527 m. (tiksli gimimo data nėra žinoma). 1999 m. ąžuolas paskelbtas saugomu botaniniu objektu, nuo 2002 m. gruodžio 20 dienos – valstybės saugomu gamtos paveldo objektu.
  • Mikalojaus Daukšos gatve važiuokite tiesiai (Krekenavos link, kelio Nr. 195), už 4 km privažiuosite Sirutiškį. Čia aplankykite dvarą ir parką, kurie priklausė Česlovo Milošo proseneliams. Išlikę rūmai, parkas, rūkykla. Šalia esančiose kapinaitėse palaidoti dvaro savininkai. Sirutiškyje siūlome stabtelėti puodeliui kavos ar pasistiprinti kavinėje ,,Raganė“, garsėjančioje virtinukais – jų čia gaminama 17 rūšių. Šią kavinę ypač rekomenduojame šeimoms su vaikučiais – yra žaidimų kambarys.
  • Už 6 kilometrų nuo Sirutiškio – Kalnaberžė. Tik įvažiavę į gyvenvietę, pamatysite nuorodą ,,Kalnaberžės dvaro sodyba“. Išlikę Kalnaberžės dvaro rūmai (šiuo metu apleisti), parkas, ūkiniai pastatai. Šis dvaras priklausė Rusijos vidaus reikalų ministrui, ministrui pirmininkui Piotrui Stolypinui. Sakoma, kad tai buvęs mylimiausias Stolypinų šeimos dvaras, kuriame jie gyvendavo šiltuoju metų laiku. Vėliau dvaro istorija buvo permaininga – priklausė keturvėjininkui Kaziui Binkiui, Vidaus reikalų ministerijai, kuri čia buvo įkūrusi nepilnamečių koloniją. Kalnaberžėje galima aplankyti piliakalnį.
  • Važiuokite toliau keliu Nr. 195 iki Surviliškio. Sustokite prie Vinco Svirskio vardo mokyklos – jos kieme yra V. Svirskio sukurtas kryžius – Šv. Aloyzo ir Šv. Onos, mokančios Mariją, horeljefai bei paminklas Vincui Svirskiui. Surviliškio kapinaitėse – dievdirbio kapas bendrame Mataičių šeimos kape. Apžiūrėkite bažnytėlę, nueikite iki Nevėžio slėnio – čia įrengta poilsiavietė, vaikų džiaugsmas – ,,beždžionių tiltas“. Prie bažnyčios įrengta apžvalgos vieta, nuo kurios atsiveria vaizdas į Nevėžį.
  • Už 13 km – Paberžė. Aplankysite vienintelį Lietuvoje 1863 m. sukilimo muziejų, įsikūrusį XVIII a. mediniame dvare. Šalia – buvęs dvaro parkas. Čia pat – liaudies meistrų statyta bažnytėlė su V. Svirskio kryžiais ir altoriumi, žibintų bei maldaknygių rinkiniais. Prie bažnyčios esančiuose pastatuose – liturginių rūbų, įvairių rakandų ,,saugotuvės“.

Kelionę galite pratęsti link Akademijos dvaro sodybos, Lietuvos geografinio centro ir – grįžtate į Kėdainius.


,,Lietuvos geografinis vidurys“ (Kėdainiai–Ruoščiai–Dotnuva–Akademija–Krakės–Skinderiškis–Pilsupio piliakalnis–Angiriai–Josvainiai–Kėdainiai. 71 km)

  • Važiuokite Šiaulių kryptimi, keliu Nr. 144 apie 7 km, pamatę nuorodą ,,Lietuvos geografinis vidurys“, už autobusų stotelės sukite į kairę ir lauko keliuku važiuokite apie pusę kilometro. Lietuvos žemėtvarkos institutas 1995 m. oficialiai nustatė ir pažymėjo Lietuvos geografinį vidurį (Ruoščių kaime, 55°19′19″N 23°53′49″E ). Pagal architekto Vytauto Kundroto projektą buvo atgabenti du akmenys, simbolizuojantys Žemaitiją ir Aukštaitiją. 2009 m. buvo įrengtas dabartinis ženklas, kuris simbolizuoja šalies geografinio vidurio ryšį su kosmosu, lentelėje iškaltos šalies geografinio vidurio koordinatės. Šalia esančiame parkelyje žaliuoja ąžuoliukai, puošia skulptūros.
  • Dotnuvoje aplankykite Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ir vienuolyno ansamblį. Bažnyčia – baroko-klasicizmo stiliaus. Vertinantys bažnytinį meną čia ras vertingų paveikslų, altorių, skulptūrų. Vienuolyne įrengta Tėvo Stanislovo celė, čia saugomi jo daiktai, įrašai. Vienuolyno pastate – liturginių rūbų ir maldynų kolekcijos. Lankymas iš anksto susitarus.
  • Akademija – vienas Lietuvos žemės ūkio mokslo centrų, iki 1947 m. čia veikė Žemės ūkio akademija (todėl ir gyvenvietė taip vadinama). Gyvenvietė įsikūrusi Dotnuvos dvaro teritorijoje. Pirmoje XIX a. pusėje Dotnuvos dvaras priklausė grafams Chrapovickiams, kurie jį puikiai sutvarkė. Čia ne kartą viešėjo caras Aleksandras I su žmona Jekaterina. Išlikęs vertingą dendrologiją kolekciją sukaupęs parkas, rūmai. Parke palaidotas buvęs dvaro savininkas grafas Kreicas, čia rasite paminklų žemės ūkio mokslininkams bei Klaipėdos krašto vaduotojams.
  • Siponiai. Dirbamame lauke, apie 0,8 km nuo kelio, Mantviliškis–Dotnuva, rasite akmenį, vadinamą ,,Ožakmeniu“. Akmuo rusvos spalvos, smailėjantis į viršų, vakariniame jo šone yra 4 duobutės, primenančios gyvulių pėdas.
  • Krakės. Sena gyvenvietė, žinoma nuo XIV a. 1570–1592 m. čia klebonavo vienas iš lietuvių raštijos pradininkų Mikalojus Daukša, Krakėse įkūrusių mokyklą. Dabartinė neogotikos stiliaus Šv. Mato bažnyčia pastatyta 1897–1908 m. Krakėse yra dar 1645 m. įsteigtas kotryniečių vienuolynas. Čia gyvena talentingas medžio skulptorius Vytautas Ulevičius, miestelio erdves puošia jo kurti paminklai. Galima užsisakyti ekskursiją, nes sodyboje įrengta jo darbų ekspozicija.
  • Pašušvys. Pašušvio dvaras priklausė Juzefo Pilsudskio seneliams, vėliau – Zaborskams. Išlikęs kumetynas, du ūkiniai pastatai, malūno užtvankos liekanos, parkas su vartais, parke – paminklas 1915 m. žuvusiems rusų kariams, paminklas parko įkūrėjui Zaborskui.
  • Skinderiškio dendrologijos parkas. Ypač gražus rudenį, kai paruduoja klevai – jų čia auga apie 60 rūšių. Pavasarį žydi magnolijos. Parką 1971 m. įkūrė Kęstutis Kaltenis. Parko teritorija - apie 123 ha, jame auga 1 400 rūšių, porūšių ir formų augalų. Augalai auga pagal geografinius arealus: Europos, Sibiro, Kaukazo, Vidurinės Azijos, Kinijos–Japonijos, Šiaurės Amerikos rytų ir Šiaurės Amerikos vakarų. Parko reljefas išraiškingas, jį puošia daugybė ledynmečio riedulių. Kraštovaizdį praturtina Šušvės upės vingis. Centrinė parko vieta skirta susibūrimams – yra stalai, suolai, estrada, laužavietė. Jei norite susipažinti su parko augalų įvairove, skambinkite Juozui Masioniui tel. 8 625 58 991
  • Pilsupių piliakalnis ir atodanga. Pilsupių kaime. Iki piliakalnio teks eiti pro gyventojų namus, tačiau vaizdas, kuris nuo jo atsiveria, tikrai vertas pastangų! Pilsupių atodanga – Šušvės kranto atodanga, respublikinės reikšmės paminklas.
  • Angiriai. Šušvės slėnyje įrengtas didelis Angirių vandens tvenkinys, kurio plotas – 262 ha, didžiausias gylis – 15,5 m.
  • Josvainiai. Miestelis, įsikūręs ant Šušvės kranto. Spėjama, kad XIV a. čia būta pilies. 1528 m. minimas Josvainių dvaras, kuriame buvo koplyčia, spirito varykla. Šalia ėjo prekybinis kelias į Jurbarką. 1792 m. Josvainiams suteikta savivalda. Neogotikinė Visų Šventųjų bažnyčia baigta statyti 1907 m. Šušvės geomorfologinis draustinis apima Šušvės slėnį į pietus nuo Josvainių iki santakos su Nevėžiu. Plotas – 496,2 ha, paskirtis – išsaugoti raiškų upės slėnį su atodangomis. Įdomiausi gamtiniai objektai yra Šušvės moreninio priemolio atodangos. Čia gausu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių.

,,Česlovo Milošo pėdsakais Kėdainių krašte“ (Kėdainiai–Apytalaukis–Gineitai–Šeteniai–Šventybrastis–Krekenava–Bakainiai– Surviliškis –Kalnaberžė–Sirutiškis–Kėdainiai. 58 km)

,,Tai Nevėžio slėnis–pati Lietuvos širdis. / Kas juo važiavo, iš abiejų pusių matė baltus dvarus./“ (Č. Milošas)
  • 1911 m. Šeteniuose, dvarelyje prie Nevėžio, gimė Česlovas Milošas – Kėdainių krašto garbės pilietis, poetas ir rašytojas, literatūros istorikas, filosofas, vertėjas, didis mąstytojas, literatūrinės Nobelio premijos laureatas, bendros Europos idėjos puoselėtojas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos aristokratas. Visas maršrutas driekiasi palei vaizdingą Nevėžį, su meile Česlovo Milošo aprašytą. Viename iš eilėraščių Č. Milošas prisipažįsta: ,,Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus, visada buvau atsigręžęs veidu į Upę...“ Milošo kūryboje Nevėžis vaizduojamas kaip paslaptinga ir magiška vieta, kur yra ,,daug velnių, daug daugiau negu bet kur kitur“. Prie Nevėžio – Milošo vaikystės vietų vardai, minimi jo prisiminimuose: Šeteniai, Apytalaukis, Šventybrastis, Kalnaberžė, Sirutiškis – su savo dvarais ir parkais, terasomis nusileidžiančiais prie upės.
  • Apytalaukis. Pirmą kartą paminėtas 1371 m. Išlikusi Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, pastatyta 1635 m. Šioje bažnyčioje tuokėsi Česlovo Milošo tėvai, o Apytalaukio parapijoje jis buvo pakrikštytas: ,,Krikštytas buvau, velnio atsižadėjau / Apytalaukio parapijoj, Kėdainių paviete... Apytalaukyje rusų kalba surašyta mano krikšto metrika.“ (Kur saulė pateka ir kur nusileidžia) Neorenesanso stiliaus Apytalaukio dvaro rūmai pastatyti XIX amžiuje grafų Zabielų, šiuo metu apleisti.
  • Gineitai. Gineitų kaime pastatytas stogastulpis tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui atminti, Urbšių tėvonijos vietoje. Paminklą sukūrė Gendrikas Galvanauskas iš Paberžės. Juozas Urbšys – paskutinysis nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, Oskaro Milašiaus bendradarbis Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Tai jis Kremliuje pasirašė Lietuvos neutralumo sutartį. Lietuvą užėmusi sovietų valdžia išvežė jį į Rusiją ir daugybę metų laikė kalėjime. Galiausiai jam leista grįžti į Lietuvą, o kadangi buvo ilgaamžis, sulaukė 1990 m. atkurtos laisvos Lietuvos.
  • Šeteniai. ,,Mano motina gimė ten pat, kur ir jos motina, ir kur buvo lemta gimti man: Šetenių dvare kairiajame Nevėžio krante, už trijų kilometrų nuo Šventybrasčio, prie pat Liaudės“. Šeteniai aprašyti Č. Milošo romane ,,Isos slėnis“, kur Nevėžis pavadintas Isa. Pasak Č. Milošo, ,,Isos slėnyje ... dvaro, Šateinių aprašymas yra tikslus. Herojai tiksliai aprašyti, tik intriga labiau pramanyta ir simbolinė... Šateiniai nebuvo tipiškas bajorų dvaras... dvarą visi aplenkdavo, palikdavo jį ramybėje, nes jame gyveno savotiški keistuoliai... fantazuotojų pora, mano senelė ir senelis, kurių negalima imti kaip normalaus pavyzdžio ... Mano senelė buvo keistuolė ir nepakentė svečių, be to, nepakentė normalaus maitinimosi, ką ir pavaizdavau Isos slėnyje.“ (Autobiografija) 1997 m. rugsėjo 7 d. atstatytame dvaro svirne įkurtas Česlovo Milošo kultūros centras, kuriame galite susipažinti su Č. Milošo gyvenimu ir kūryba. Pirmasis menininkų projektas – Tarptautinis medžio skulptorių simpoziumas ,,Isos slėnis“, vykęs 2001 m., Č. Milošo gimtinėje įkūrė skulptūrų parką. Vaikščiodami po parką užtiksite ,,Juodąją kiaulę“ (aut. A. Sakalauskas), ,,Magdaleną“ (aut. B. Jakštienė), ,,Velniuką“ (aut. A. P. Kartanas) iš Č. Milošo romano ,,Isos slėnis“ ir daug kitų darbų.
  • Šventybrastis – gamtos ir kultūros archyvas atviroje erdvėje. 15 km nuo Kėdainių, vardą greičiausiai gavo nuo žodžio šventas ir Brastos upelio, prie kurio yra įsikūręs. ,,Gyvesnio peizažo, gražesnės vietovės kaimuos nežinau kitos nei Šventybrastis... po mumis upės juosta vinguriuoja, tenai griova giloka, šimtamečiais ąžuolais apaugusi. Akių negali atplėšti, gražu, stebuklinga, koks vaizdas, kokia derli žemė, kokie čia žmonės gyvena, kokia paprasta liaudis!“, – cituoja Jokūbą Geištorą Česlovas Milošas. Pagal vietos žmonių pasakojimus, kalnelyje, kuriame dabar stovi bažnyčia, buvusi senovės lietuvių pagoniškų apeigų vieta, ten degdavusi amžinoji ugnis. Kristaus Atsimainymo vardo bažnyčioje (1774 m.) buvo pakrikštyta Č. Milošo motina ir jis pats. Prie Brastos upelio yra 75 sukilėlių kapai, 1938 m. pastatytis betoninis paminklas. ,,Šventybrastyje palaidotas mano prosenelis Sirutis – Mykolo Siručio ir Juzefos iš kunigaikščių Druckių-Sokolinskių sūnus. Buvo du kartus vedęs: grafų Kosakovskių Eufroziną ir Veroniką Bogdanovičiūtę, primo voto Kosakovską (su ja susilaukė Milošo senelės Juzefos). Žuvo geležinkelio katastrofoje Vokietijoje 1870 m., grįždamas iš gydymosi užsieny“ (Tėvynės ieškojimas).
  • Krekenava. Lankytojų centre apžiūrėkite ekspoziciją apie Nevėžio senvages, apžvelkite Nevėžio slėnius iš apžvalgos bokšto ir dešiniuoju Nevėžio krantu grįžkite atgal.
  • Bakainiai. Bakainių piliakalnis – vienas išraiškingiausių iš 12 rajono piliakalnių, Krekenavos regioninio parko pietiniame pakraštyje.
  • Surviliškis. Senas miestelis, kuriame palaidotas žymiausias Lietuvos dievdirbys Vincas Svirskis. Yra išlikusi XVIII a. medinė Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, o jos papėdėje, Nevėžio slėnyje – poilsio zona, čia galite apsistoti su palapine nakčiai, įrengtos pavėsinės su stalais. Netoliese – ,,beždžionių tiltas“.
  • Kalnaberžė. Kalnaberžės dvaras priklausė Radviloms, Čapskiams, tačiau už dalyvavimą 1863 m. sukilime iš jų konfiskuotas. Česlovas Milošas rašė: ,,Kalnaberžė – kaip išversti? Gal: Beržų kalnelis... mamos jaunystės metais ji (Kalnaberžė) priklausė ministrui Stolypinui. Ministras Stolypinas turėjo gerą skonį ir nutarė įsikurti gražiausioje imperijos dalyje... Jie čia praleisdavo vasarą, gražioje Imperijos provincijoje,/ Artimiausi mano senelių Kunatų kaimynai už upės./Vaikystėje girdėjau apie valtį su ratais ir rankine pavara./ Važinėta vakarais, lankytasi dažnai,/ Stolypinas mylėjo jaunas Kunataites.“ (Rinktiniai eilėraščiai). Stolypinai irgi lankydavosi Šeteniuose. Vėliau Kalnaberžės dvaro savininkai keitėsi: jis priklausė Kaziui Binkiui, deja, taip ir nesugebėjusiam tapti tikru dvarininku ir išmokėti paskolos. Dar vėliau – Vidaus reikalų ministerijai, įsteigusiai čia nepilnamečių koloniją. Yra išlikę rūmai, ūkiniai pastatai, parkas (apleisti). Tik išvažiavę iš dvaro sodybos ir pasukę dešinėn, kairėje kelio pusėje pamatysite R. Idzelio sukurtą ąžuolo skulptūrą, simbolizuojančią Kalnaberžės praeitį, dabartį ir ateitį (sukurta 2011 m, 640 m. vardo minėjimui).
  • Sirutiškis. Kadaise Sirutiškis buvo vadinamas Panevėžiu, tačiau kai dvarą įsigijo atsargos karininkas, Vitebsko pilininkas, senatorius Simonas Sirutis, vietovę imta vadinti Sirutiškiu. Česlovo Milošo proseneliui Simonui Siručiui priklausė ir Šeteniai, kur jis gimė. ,,Mano senelis Kunatas per santuoką atėjo į kitą prie Nevėžio įsikūrusią šeimą, labai vietinę, Siručius. Tai buvo mano močiutė Józefa Syruć, taigi linija, jau esanti mano apylinkėse.“ (Autobiografija) Vėliau dvaras atiteko Komarovskiams, kurie ir pastatė istorizmo stiliaus rūmus ant Nevėžio šlaito. Išlikę dvaro rūmai, parkas, neogotikos stiliaus rūkykla. Dvaro rūmai, nors vertingi istoriniu ir architektūros požiūriu, šiuo metu apleisti. Sirutiškyje rekomenduojame užsukti į kavinukę, ypač, jei esate su vaikučiais – viena salė įrengta specialiai jiems.
,,Sugrįš į žemę ponas Simonas Sirutis,/ Kauno teisėjas, Lietuvos ginklininkas.../ Užčiuops pėda kelią palei Nevėžį, pasveikins Gineičių kaimą ir keltą Vilainiuose./ Po tūkstančio metų bus pašauktas į Paskutinį Teismą/ ponas Simonas Sirutis.“ (,,Ponas Sirutis“)

[[#ex]]


Maršrutas Vinco Svirskio keliu „Kryždirbystės dvasia Kėdainių krašte“ parsisiųsti


Maršrutas „Kėdainiai – Krekenava“ parsisiųsti

Verslas