Ši paroda skirta Lietuvos medicinos bibliotekos 75-mečiui paminėti. Autorius šia proga padovanojo bibliotekai 17 savo darbų iš serijų „Atmintis“ (ang. Memory), „Sibilės“ (ang. Sybils) ir „Sibiro sielos“ (ang. Siberia Souls), kurie ir sudaro šią parodą. 2020 m. ji bus eksponuojama kitose Lietuvos bibliotekose bei kultūros įstaigose.
A. Plioplys gimė ir užaugo Kanadoje, Toronte, vėliau persikėlė į JAV. Jo tėvas buvo kilęs iš Plioplių kaimo Kazlų Rūdoje, motina – iš Plungės. Baigęs medicinos studijas Čikagoje, gydytojas dirbo ligoninėse, specializavosi vaikų neurologijoje. 1976–1979 m. studijavo dailę ir, surengęs pirmąją parodą, nusprendė atsidėti kūrybinei veiklai. Kiek vėliau suprato, kad šias dvi sritis – meną ir mediciną – galima suderinti ir jau daugiau nei 40 metų kūryboje sėkmingai taiko neurologijos žinias. Kūrėjas savo idėjas atskleidžia konceptualiojo meno priemonėmis, naudodamas įvairią techniką: instaliacijas, tapybą, fotografiją, encefalogramas, tekstinius elementus. Pasitelkęs neuronų ir kitų neurobiologinių elementų vaizdinius, metaforiškai perteikia atminties, žmogaus sąmonės bei mąstymo procesus. Autorius yra surengęs daugiau nei 50 individualių parodų, dalyvavęs daugiau nei 100 grupinių ekspozicijų.
„Tai plataus mosto, savito braižo menininkas, stebinantis ir intriguojantis savo kūryba, kurioje stengiasi sujungti neurobiologo-neurologo profesiją ir vizualinę saviraišką. Jam svarbi ne tik plastinė raiška, bet ir kognityviniai procesai, vykstantys, apmąstant vieną ar kitą temą, keliaujant atminties bei potyrių, sudėtingų emocinių išgyvenimų „labirintais“. Kūrybinius bandymus pradėjęs nuo tapybos, daug fotografavęs, kūręs instaliacijas, akcijas gamtoje, A. Plioplys tapybinį taktiliškumą iškeitė į skaitmeninės spaudos technologijas. Savo kūriniuose, konceptualiai derindamas spalvą, grafinius elementus, encefologramines kreives paversdamas meninės raiškos priemonėmis, grafinėmis piktogramomis, autorius kuria meninės vizualikos ir mąstymo, kognityvinių procesų atspindžių, pažinumo-nepažinumo galimybių sinteziją, meno bei mokslo dermę. Jo darbus galima laikyti tiek meninio, tiek mokslinio tyrimo pavyzdžiais, harmoningai susiliejančiais paveikslų spalvų, linijų piktograminiuose „šifruose““ (Menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė).
„Kognityviniuose procesuose negali dalyvauti nei širdis, nei inkstai, nei kepenys, blužnis ar kiti vidaus organai. Aukštojoje nervinėje veikloje dalyvauja galvos smegenys – tik jos geba klausti apie savo pačių egzistavimą ir jo prasmę, užduoti Blezo Paskalio klausimą, „kas mane čia įkurdino, kieno paliepimu, kam vadovaujant, man buvo lemta ši vieta ir šis laikas?“ Tai vyksta galvos smegenų žievės ir su ja susijusių struktūrų tobulos sandaros ir darnių funkcijų dėka. Tačiau koks ilgas ir nelengvas šio žinojimo kelias! Homero laikų Graikijoje manyta, kad sielą galima rasti žemiau diafragmos, pilve. Aristotelis manė, kad tik širdis atsakinga už suvokimą, pojūčius bei judesius. Klaudijus Galenas, nors ir galvos smegenis laikė sielos buveine, mąstymą ir pažinimą siejo ne su galvos smegenų pilkąja medžiaga, o su smegenų skysčio pripildytų skilvelių veikla. Net žymusis Renesanso genijus Andrėjas Vezalijus rašė, kad smegenų žievės vagos ir vingiai nėra atsakingi už protinius gebėjimus, o veikiau tarnauja geresnei galvos smegenų mitybai. Nors Baroko epochoje mokslininkas Tomas Vilizijus tvirtino, kad už atmintį ir valią atsakingi galvos smegenų vingiai, Silvijaus vaga XVII a. buvo vienintelis žievinei struktūrai skirtas pavadinimas, o Rolando vagos terminas atsirado tik XIX amžiuje.
A. Plioplys, būdamas ir neuromokslininkas, neatsitiktinai savo kūryboje pasitelkia neuronų histologinius, neurovizualinius bei funkcinių tyrimų vaizdus. Tai supranta ir kiekvienas medicinos studentas, rezidentas ir gydytojas, pajutęs slidžių ir minkštų smegenų svorį savo delnuose darbo prozektoriume metu. Atradęs nakties dangų, išraižytą planetomis, žvaigždžių spiečiais ir kometų uodegomis po mikroskopu, ant stiklelio, pažymėto užrašu „Pilkoji medžiaga“. Patyręs stebuklą, pamačius kompiuterio monitoriuje miego verpstes ir delta bangas, ligoniui giliau įmigus. Gydymo džiaugsmą ir liūdesį, prasmę ir beprasmybę, matant, kaip lėtai ir negrįžtamai degeneracinė galvos smegenų liga atima tai, kas žmogų daro žmogumi. Dar Antikos laikais manyta, kad žmogaus kūne esantis mikrokosmas atspindi Visatos sandarą, makrokosmą. Tebūnie ši paroda – dar vienas patyrimas, kuomet galvos smegenų mikropasaulis atvers mums begalinę Visatą“ (Gydytoja dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė).
