Keramikė Daiva Ložyte Kėdainiuose prie savo eksponuojamos parodos senamiestyje
Filosofai sako, kad nei praeities, nei ateities nėra, kad tik DABARTIS yra bet kokio gyvenimo forma. Gal ir jų tiesa. Mes esame ta DABARTIS, kurią PRAEITIS pagimdė, ir ATEITIS gims iš mūsų DABARTIES. Todėl yra palikimas. Neišvengiamai. Išgrynintos Daivos Ložytės namelių formos yra ryškiausias nesibaigiančios tąsos liudijimas, o Nijolės Kliukaitės-Kepenienės romanas „Meškos ausy“ perverčia metus nuo Sirokomlės, gimusio prieš du šimtus metų, iki mūsų atgimusio laiko. Fragmentiškai.
Daiva Ložytė, kaip jai įprasta, toliau lieka prie žmogaus būties temos, tik šįkart žymiai praplečia analizuojamą lauką. Dabar ji koncentruojasi ne į pavienio individo jausenas, bet abstrahuoja jas iki bendrų patirčių ir gilinasi į tautos – kaip stambesnės sociumo struktūros – darinį. Nors aktualūs išlieka individualūs asmens bruožai, bet dabar svarbesnės tampa aplinkybės, priežastys nulėmusios istoriškai susidariusios žmonių bendruomenės savastį. Autorė atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų tautą jungia ne tik bendra istorija, kilmė, žemė kurioje gyvename, kalba ir kultūra. Ši sąvoka aprėpia daug daugiau, ypač šiais laikais, kai jungiamosios grandys tampa lankstesnės ir ilgesnės, nes savo tautiečius sutinkame kone kiekviename pasaulio krašte. „(Pa)likimas“ – apie praeityje susiformavusius ženklus, simbolius ir kintančias, besimainantiems gyvenimams adaptuojamas jų traktuotes.