Šriftas:
A
A
A
Fonas:
baltas
Juoda
Iliustracijos:
Rodyti
Slėpti
Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras

Šešių tautų ir konfesijų miestas

Evangelikų reformatų bažnyčia ir rotušė (nuotr. Vaido Juškos)

Kėdainių lenkai

XVI–XIX amžiais daugelis Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų save laikė lenkais, kalbėjo lenkiškai, nors pagal kilmę buvo lietuviai. Istorikai tai aiškina tuo, kad šalia Nevėžio, skiriančio Aukštaitiją nuo Žemaitijos, buvo apgyvendinami bajorai, gynę Lietuvą nuo vokiečių ordinų įsiveržimų. Per tam tikrą laiką bajorai ir raštuose, ir buityje ėmė vartoti lenkų kalbą. Iki pat XX a. vidurio apie Šėtą, Dotnuvą, Gudžiūnus išliko lenkiškos kultūros salos. Kėdainių katalikų bažnyčiose pamaldos iki pat 1929 m. buvo laikomos lenkų kalba. Lenkiškai kalbančių žmonių yra ir pačiuose Kėdainiuose. Netoli Kėdainių, Šetenių kaime ant Nevėžio upės kranto, 1911 m. birželio 30 d. gimė Česlovas Milošas – poetas, romanistas, eseistas, Nobelio premijos laureatas. Mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje, baigė Vilniaus universiteto Teisių fakultetą. 1934–1935 m. Č. Milošas gyveno Paryžiuje. 1960 m. Č. Milošas išvyko į JAV, kur Kalifornijos universitete Berklio Slavistikos skyriuje jam buvo pasiūlytas dėstytojo darbas. Čia jam suteiktas profesoriaus vardas. Č. Milošo romane ,,Isos slėnis“ atsispindi XX a. pradžios vidurio Lietuvos gyvenimo reiškiniai, to meto buitis, Isos (Nevėžio) slėnio gamtos grožis, atskleidžiama bręstančio žmogaus dvasinė savijauta. Česlovo Milošo literatūrinis darbas įvertintas literatūrinėmis premijomis. Rašytojo nuopelnus apvainikavo 1980 m. Česlovui MIlošui įteikta Nobelio literatūrinė premija. Č. Milošo kūryba gerai žinoma daugelyje pasaulio šalių. 1990 m. Č. Milošui buvo suteiktas Kėdainių krašto Garbės piliečio vardas. 1999 m. Kėdainiuose, jo gimtoje sodyboje, rekonstruotame dvaro Baltajame svirne, duris atvėrė Č. Milošo kultūros centras, kuriame vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, tarptautinės konferencijos, simpoziumai.

Česlovo Milošo gatvė, ,,Milošofonas“, ekspozicija Česlovui Milošui Kėdainių krašto muziejuje, Rezidencinis konferencijų centras Šeteniuose (Č. Milošo tėviškėje), Šventybrastis (bažnyčia, kurioje buvo pakrikštytas Č. Milošas, šventoriuje palaidoti jo proseneliai), Apytalaukis (bažnyčioje susituokė jo tėvai)

Kėdainių rusai

1648 metais Jonušas Radvila vedė stačiatikę Moldovijos kunigaikštytę Mariją Mogilaitę-Lupu. Naujoje miesto dalyje šalia Knypavos rinkos Jonušas Radvila žmonai šalia cerkvės įkurdino nedidelį stačiatikių vienuolyną, kuriame įsikūrė 4 vienuoliai. Taip Kėdainiuose atsirado rusų tautybės gyventojai. Ilgainiui vienuolynas ir cerkvė sunyko, XIX a. pradžioje liko tik vienas vienuolis. Po trečiojo Žečpospolitos pasidalijimo Kėdainiuose buvo įkurdintas rusų kariuomenės dalinys. Cerkvė vėl tapo reikalinga. Todėl 1825 metais senoji cerkvė buvo restauruota. XIX a. viduryje caro įsakymu Kėdainiuose buvo įkurdinta stačiatikių parapija ir paskirtas nuolatinis dvasininkas. Kėdainių savininkas grafas M. Čapskis dovanojo stačiatikiams mūrinį pastatą Pilies gatvėje, kuris buvo perstatytas į Kristaus Atsimainymo cerkvę. Vietinių stačiatikių mieste beveik nebuvo. Todėl stačiatikių parapijos bendruomenę sudarė keliasdešimt artilerijos pulko kariškių. Žymi su Kėdainių kraštu glaudžiai susijusi rusų tautybės asmenybė – Piotras Stolypinas, Rusijos vidaus reikalų ministras (1906 m.) ir ministras pirmininkas (1906–1911). 1889–1902 m., būdamas Kauno gubernijos bajorų vadovu, žiemą gyvendavo Kaune, o visą vasarą su šeima praleisdavo savo dvare Kalnaberžėje (7 km nuo Kėdainių). Kalnaberžės dvaras Stolypinų šeimai priklausė nuo 1869 metų iki I pasaulinio karo. Kalnaberžės dvare politikas išvystė pavyzdinį ūkį su tuo metu pažangia sėjomainos sistema. Jo iniciatyva buvo įkurtos draudimo ir kredito bendrovės, Dotnuvos žemės ūkio mokykla. Kėdainių krašte jis skatino viensėdžių kūrimąsi ir įsitikino, kad tokia ūkininkavimo forma – pažangiausia. Šiuo pavyzdžiu jis grindė Rusijos žemės reformą. P. Stolypinas buvo aktyvus Kėdainių cerkvės parapijietis: lankėsi apeigose, aukojo pinigus, buvo labdaringos draugijos vadovas. 2012 metais šalia Kristaus Atsimainymo cerkvės atidengtas jo atminimui skirtas memorialinis paminklas. Paminklo plokštę puošia P. Stolypino portretinis bareljefas. Jį sukūrė skulptorius Romas Vilčiauskas (Užupio ,,Angelo“ ir kitų gražių darbų autorius), kompozicijos dizaineris – Arvydas Urbelis.

Kristaus Atsimainymo cerkvė, paminklinės lentos Piotrui Stolypinui, Kalnaberžės dvaras

Kėdainių škotai

Yra kelios versijos, aiškinančios škotų atvykimą į Lietuvą. Pagal vieną jų, škotai bėgo iš Didžiosios Britanijos nuo anglų persekiojimų. Pagal kitą – škotai kėlėsi į Europos pakraščius ieškodami rinkų. Yra ir versija, aiškinanti, kad škotai ieškojo ,,pažadėtosios žemės“ – utopinės Antilijos. Kėdainiuose škotai ėmė kurtis kaip ir kitos tautinės bendruomenės – XVII a. pradžioje. Tai susiję su Kristupo II Radvilos 1627 m. privilegija laisvai atvykti į miestą ir kurtis jame. Atvykę škotai kūrėsi apie Reformatų bažnyčią. Čia jie apsigyveno ir įsteigė savo krautuvėles. Škotai buvo vieni pirmųjų mokyklos Kėdainiuose dėstytojų: 1629 metais Kėdainių mokyklos personalo sąraše minimi 4 škotai. Škotai dažnai užėmė aukštas pareigas magistrate, bažnyčioje, dvare: jie buvo burmistrais, magistrato nariais, evangelikų reformatų bažnyčios vyresniaisiais. Reformatų bažnyčioje pamaldos vykdavo lenkų ir škotų kalbomis. Škotai labai prisidėjo prie Kėdainių suklestėjimo XVII a. viduryje, praturtino miestą mūrine architektūra. XVII–XVIII a. Kėdainiai galėjo būti vienas pirmaujančių miestų visame Baltijos jūros ir net Skandinavijos regione pagal škotų skaičių. Istoriniuose šaltiniuose randama daugiau kaip 120 škotų pavardžių. Po XVIII a. pradžios karo, bado bei maro epidemijos škotai ėmė trauktis iš Kėdainių. Jų išvykimą paspartino ir katalikų įsigalėjimas Kėdainiuose. Kėdainių škotai išvyko į Klaipėdą, Karaliaučių.

Burmistro Jurgio Andersono namas, Arnetų namas (Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centras Arnetų namas), Jurgio Beneto namas (kavinė ,,Beneto karčema“), buvusi tabako parduotuvėlė prie Rotušės (čia škotai buvo įkūrę ,,Societatis Commerciorum“) ir Jokūbo Grėjaus namas (viešbutis-restoranas ,,Grėjaus namas“), škotų pirklio Šiglio namas su instaliacija

Kėdainių žydai

1627 m. Kristupas II Radvila oficialiai leido prie Senosios rinkos apsigyventi žydams. Kitose miesto gatvėse žydai nuomotis namų bei juose gyventi teisės neturėjo. Kėdainių sinagoga, šalia kurios taip pat stovėjo špitolė ir pirtis, pirmą kartą paminėta XVII a. II pusėje. Apie 1784 m. medinės sinagogos vietoje buvo pastatyta mūrinė barokinė (vadinta didžiąja vasaros) sinagoga, o vėliau greta pastarosios pastatyta ir kita mažesnė (,,mažoji žiemos“) sinagoga, atlikusi ir mokyklos funkcijas. Tokiu būdu jau XIX a. I pusėje susiformavo sinagogų kompleksas Kėdainių senamiesčio centrinėje dalyje, Senosios Rinkos aikštėje. Nuo žydų įsikūrimo šiaurinėje Senosios rinkos dalyje, prie sinagogos, kurtas bendruomenės visuomeninis, dvasinis, kultūrinis centras. XIX a. prie sinagogų sumūrytas vieno aukšto pastatas su uždaru kiemeliu, vadinamas skerdėjo namu. Vyresnės kartos kėdainiečių tvirtinimu, po karo, Liaudies vardu sovietmečiu vadintoje aikštėje, abi sinagogos buvo paverstos grūdų paruošų valdybos sandėliais, o vėliau, panaikinus pastarąją valdybą, čia įrengti Rajkoop sąjungos sandėliai. Dar viena sinagoga stovi Smilgos gatvėje. 1997 rugsėjo 14 d. minint Vilniaus Gaono Elijahu metines ant šios sinagogos sienos buvo prikalta lenta Vilniaus Gaonui atminti: 1727 metais Abraomas Kacenelenbogenas studijuoti Talmudo į Kėdainius pakvietė septynmetį Elijahu ben Solomoną Zalmaną, būsimąjį Vilniaus Gaoną. Gaono gyvenimą Kėdainiuose gaubia paslaptis. Vienur teigiama, kad Talmudo išminties Kėdainiuose jis sėmęsis penkerius metus, kiti skelbia, jog trejus, treti sako – pusę metų. Jo išrinktoji buvo kėdainietė, vardu Chana. Per visą XVIII amžių Kėdainių žydų kahalas ir apygarda buvo vieni svarbiausių LDK. XIX a. pab. 60 procentų Kėdainių gyventojų buvo žydai, jie vertėsi įvairiais verslais. Teigiama, kad žydai pirmieji dideliais kiekiais Kėdainiuose pradėjo auginti agurkus.  Nutiesus geležinkelį, savo išaugintas daržoves parduodavo ne tik Lietuvos miestuose, bet ir Rygoje, Liepojoje. Žemdirbystės žydai mokėsi specialiuose ūkiuose. Tarpukariu be tradiciniais laikomų žydų verslų, kaip manufaktūrų, prekybos, siuvyklų, kirpyklų, kepyklų, gėrimų parduotuvių jie Kėdainiuose turėjo įsteigę kino teatrą „Rekord“. Veikė malūnai, mechaninės dirbtuvės, viešbučiai, dirbo laikrodininkai, fotografai, spaustuvininkai ir daug kitais verslais užsiimančių žydų. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Kėdainių žydų bendruomenės gyvenimas suaktyvėjo. Buvo įkurtos žydų mokyklos, našlaičių, senelių prieglaudos, pirtis, kuri visiškai aprūpino miesto gyventojus. Pradėjo veikti žydų kultūros, sporto bei politinės organizacijos. Kėdainiuose išlikę trys buvusių XVIII-XIX a. sinagogų pastatai. Didžiojoje vasaros sinagogoje įsikūrusi Dailės mokykla. Mažojoje žiemos sinagogoje veikia Daugiakultūris centras, kuriame galima apžiūrėti žydų bendruomenės istorijos ir Holokausto ekspoziciją, organizuojamos parodos, koncertai, ekskursijos ir edukacinės pamokos žydų kultūros ir istorijos bei daugiakultūriškumo tema. Smilgos gatvėje esančią sinagogą planuojama restauruoti ir skirti Kėdainių dailės mokyklos reikmėms.

Didžioji vasaros sinagoga (dab. Dailės mokykla), mažoji žiemos sinagoga (dab. Daugiakultūris centras), XIX a. sinagoga Smilgos gatvėje, palapinių šventės ,,Sukot“ namelis, Kranto II gatvė, Vilniaus Gaonas Elijahu, paminklas Holokaustui, kapinės A. Kanapinsko gatvėje, Holokausto vieta Daukšių kaime, Šėtos sinagoga

Kėdainių vokiečiai

,,Nuolankiai kreipėsi į mane šaunūs mano miesto Janušavos miesčionys, svetimos tautos žmonės, sukviesti įvairiais a.a. kunigaikščio, mano vyro, laiškais, kurie dabar naujai statosi ir kuriasi šalia Kėdainių miesto prieš mano kėdainiškį dvarą ir dvaro laiukuose, Janušava vadinamuose, prašydami mane, kad aš nuo įvairių mokesčių apdrausčiau juos savo privilegija." (Iš 1643 m. Onos Kiškaitės-Radvilienės privilegijos Kėdainių liuteronams)

Iš kur atvyko naujakuriai, nežinia. Gali būti, kad iš Saksonijos – šaltiniai mini Janušavoje stovėjusius ,,saksų namai" (tačiau taip galėjo būti pavadinti bažnyčia, klebonija, kur gyveno klebonas ir galbūt keletas patarnautojų bei riterių ligoninė).

Vokiečiai minimi XVII a. I p. dokumentuose:  privilegijuose ir raštuose.  Bendruomenė sustiprėjo XIX amžiuje, ją garsino pirkliai, amatininkai, gydytojai ir vaistininkai. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno 138 liuteronai, iš jų 99 buvo vokiečiai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daug vokiečių tautybės liuteronų išvyko į tėvynę, likusieji jų pėdomis pasiekė karo pabaigoje.

Apie 1640–1642 m. į Kėdainius atvyko garsus medicinos ir filosofijos daktaras Adomas Freitagas. Jis buvo asmeninis Jonušo Radvilos gydytojas, dėstė matematiką reformatų gimnazijoje, prižiūrėjo Biržų pilies atstatymo darbus. Išgarsėjo visoje Europoje, parašęs knygą apie karinius įtvirtinimus ,,Architectura militaris nova et aucta“, kuri buvo pakartotinai išspausdinta vokiečių ir prancūzų kalbomis net septynis kartus. Palaidotas Kėdainiuose, liuteronų bažnyčioje, išlikusi XVII a. originali epitafinė lenta.

Liuteronų bažnyčioje ir šalia jos išlikę koplytėlių ir palaidojimų, vienas iš jų – Kėdainių pašto viršininko ir medicinos daktaro Frydricho Kaneinio, kuris dirbo Kėdainiuose nuo 1696 m., o 1709–1710 m. Kėdainiuose siautusio maro metu, rizikuodamas gyvybe, teikė pagalbą sergantiesiems ir pats mirė nuo maro. Puošnumu išsiskiria grafų Totlebenų ir gydytojo Merkurijaus Launės šeimų koplytėlės.

Šiaurės karo metu, 1701 m. gruodžio 15 d., Kėdainiuose lankėsi Švedijos karalius Karolis XII su 1 100 raitelių ir pėstininkų. Mieste jis išbuvo dvi dienas. Pasakojama, kad karalius dalyvavo pamaldose liuteronų bažnyčioje, o po to išvyko į Kauną. 1929 m. parapija šventė 300 metų sukaktį, į bokštą įkeltas varinis varpas su išliedintu Švedijos karaliaus Karolio X atvaizdu. Varpą dovanojo švedų ir lietuvių draugija. Per suirutes liuteronų ir Šv. Juozapo bažnyčios ,,apsikeitė“ varpais. 1940 m. vokiečių bendruomenė repatrijavo į Vokietiją. Sovietmečiu liuteronų bažnyčioje buvo įrengtas odų raugyklos sandėlis, vėliau – parodų salė. Liuteronų parapija atkurta 1993 m. Bažnyčioje išlikusios vertingos XVII amžiaus freskos.

Liuteronų bažnyčia ir šventorius su memorialiniais paminklais, Šviesioji gimnazija, kurioje dirbo liuteronas Adomas Freitagas

Reformacijos atspindžiai Kėdainių senamiestyje

Nuo XVI a. vidurio Kėdainiai buvo vienas pirmųjų reformacijos židinių Lietuvoje. Čia susikūrė liuteronų ir reformatų bendruomenės, kurį laiką veikė ir arijonai. XVII a. Kėdainiuose įtakingiausia buvo evangelikų reformatų religinė bendruomenė. Valdant protestantiškosios Radvilų giminės Biržų-Dubingių šakos kunigaikščiams Kristupui ir Jonušui Radviloms, Kėdainiai XVII a. tapo svarbiausiu šios konfesijos centru lietuviškose LDK žemėse. Būdami reformatai, Radvilos savo valdose vadovavosi principu: ,,kieno valdžia, to ir religija“ (lot. cuius regio, eius religio), todėl pirmiausia protegavo reformatų bažnyčią.

Kėdainių šviesioji gimnazija. Didžioji g. 62. Šios gimnazijos ištakos 1625 m. Kristupo Radvilos įkurta protestantiška mokykla. 1647 m. ji tapo gimnazija, pavadinta Šviesiosios gimnazijos vardu (Gymnasium Illustre). Po 1640 m. tai buvo pagrindinė aukštesnioji protestantų mokykla lietuviškose LDK žemėse. 1652 m. įsikėlė į puošnų pastatą Didžiojoje gatvėje, kuriame ir šiandien įsikūrusi Šviesioji gimnazija. Gimnazijoje dirbę reformatai ir lituanistikos veikėjai parengė didžiausią XVII a. lietuvišką leidinį ,,Knyga nobažnystės krikščioniškos“, kurią 1653 m. atspausdino Kėdainiuose veikusi dancigiečio Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė. Šviesiosios gimnazijos pastatas seniausias mokyklos pastatas etninės Lietuvos teritorijoje, jo puošmena – vidinis kiemelis su renesansine arkada ir stiklo kupolu.

Evangelikų reformatų bažnyčia ir kunigaikščių Radvilų mauzoliejus. Senoji g. 1. XVII a. reformatų tikėjimas Kėdainiuose buvo vyraujantis. Didingos architektūros renesanso stiliaus bažnyčia pastatyta 1652 m. Ją fundavo kunigaikščiai Radvilos. Anuomet bažnyčia buvo vadinama katedra arba naująja. Iki šių dienų ji išlaikė beveik pirmykštę formą. Santūrias šventovės erdves praturtina Nyderlandų manierizmo stiliaus dekoras, XVII a. ąžuoliniai paneliai, sakykla, žirandolis. Bažnyčios rūsyje kunigaikščių Radvilų mauzoliejus. Renesanso ir baroko stiliaus sarkofaguose (seniausiuose Lietuvoje žinomuose sarkofaguose) ilsisi didikų Radvilų giminės atstovų palaikai. Priešais bažnyčią išlikę XVII a. vadinamieji Rektorių namai. Didesniame gyveno reformatų kunigai, o mažesniame buvo įkurta špitolė. www.kedainiumuziejus.lt

Evangelikų liuteronų bažnyčia. Vokiečių g. 7. 1652 m. privilegija Jonušas Radvila pakviečia vokiečių pirklius ir amatininkus į Kėdainius: ,,...kad geri vokiečiai pirkliai bei amatininkai apsigyventų, mes pažadame jiems ne tik laisvę dešimčiai metų nuo visokių mokesčių bei kitų prievolių, bet ir aprūpinimą sklypais, reikalingais namams ir daržams ir visokią kitą globą, kuri tik bus reikalinga...“ Vokiečiai ima kurtis Jonušavos priemiestyje. Ten jie 1679 m. pasistato mūrinę renesansinių formų evangelikų liuteronų bažnyčią. Pasakojama, kad 1701 m. gruodžio 15 d. bažnyčioje meldėsi Švedijos karalius Karolis XII. Sovietmečiu joje buvo odų raugyklos sandėlis, vėliau – parodų salė. Viduje išlikusi XVII a. sieninė tapyba.

Verslas